Prisiminimai iš žygio į Slovakijos Tatrus
Slovakijos Tatrai
2018 metai
Iš Gyvenkime aktyviai keliautojo dienoraščio
„Kai užgęsta miesto šviesos, kai visi grįžta poilsiui namo, aš vis dar sugrįžti negaliu. Ir šiandien mano emocijos pačios geriausios, nors nuo darbų turėtų stogą rauti, o aš šypsausi. Negaliu išjungti šypsenos.
Ir susitikom visi su droviom šypsenom, dar nedrąsiau susėdom į autobusiukus. Tyla. Neiškalbingas prisistatymas ir netikras juokas. Praėjus mažiau negu parai, mes juokavome atviresnėm širdim ir platesne šypsena. Ir kaip nekelioniškai skambėtų, su kiekvienu alaus bokalu, mes tapome atviresni, mieslesni ir galėjom dainuoti prie laužo, nesvarbu, kad nepataikėm į ritmą, bet galėjom apsikabinti ir mėgautis upelio čiurlenimu ir laužo šviesa. Tas dienas visiškai nebuvo svarbu, ką mes gyvenime veikiame, kad nereikėjo savęs statyti į rėmus, nereikėjo niekam įtikti ir dirbtinai šypsotis. Ir visiškai nesvarbu – kad kopdami į kalnus jautėme garuojančio „Tatratea“ nemaloningą kvapą. Nesvarbu, jog „bendražygiai“ taranavo visą vonią plaukais, nesvarbu, kad nežinojom, kas yra tverkinimas, nesvarbu, jog buvo šalta ar per karšta miegoti. Nesvarbu ir tai, kad mes nemokėjom atskirti miltų nuo manų košės.
Svarbu, jog visi grįžome su šypsenomis, svarbu, jog mes bendraujame, smagu, kad patyrėme, svarbu, kad nesusižeidėm, svarbu, kad mes planuojam kitas keliones su Gyvenkime aktyviai. Smagu, kad nesam įtraukti į Blacklist‘ą, smagu, kad išgirdome kiekvieno istoriją ir ją priėmėme, smagu, kad išvykome.
Dėkoju visiems dievams, kad suvedė mus į tuos autobusiukus, dėkoju Jiems, kad mes praleidome smagų laiką, dėkoju Jiems už naujas pažintis, juoką ir naujo hobio atradimą, už naujas svajones.“